Tarp ekrano ir realybės. O kaip jaučiatės Jūs?


Keletas mėnesių tylos, kuri netruko praeiti. Šiek tiek atsitraukiau, bandžiau suprasti, kaip visgi socialinių tinklų aplinka mane veikia ir kodėl kartais ji mane veikia taip stipriai. Kodėl pasinėrusi, išneriu labiau pasimetusi, nei atradusi įkvėpimo? Vis dar bandau suprasti, kaip įmanoma atrasti laiko “pasiselfinti”, nudirbti darbus, viską “papostinti” ir tai padaryti vienu metu. Man atrodė (ir vis dar atrodo), kad turinys skrieja šviesos greičiu, o aš salotą kremtanti sraigė. Visi atrodė gražūs, laimingi, skubantys ir daug nuveikiantys, tik ne aš. Visi atrodė turi apie ką kalbėti, yra įdomūs, komepetetingi, profesionalūs, bet tik ne aš. Mane apėmė aukos sindromas.  Galiausiai sugebėdavau tik “skrolinti” ekraną, kažur paspausti “like”. Ir visai praradau ūpą ką nors rašyti, fotografuoti ar komentuoti. Pasidaviau liūdesiui.

Perfekcionizmas atėmė man jėgas. Vertimas save būti labesne, padarančia viską iki smulkmenų, be klaidų, suparalyžavo iki neoronų galiukų. Požiūris viskas arba nieko, užšaldė idėjas ir tikslus, užrakino languotuose lapuose mintis ir tekstus. Maždaug keletą mėnesių dariau darbus inercijos pagalba, bet ir jai atėjo galas. Įpusėjus sausiui, po vienos sunkios dienos darbo su gėlėmis, pakišusi rankas po šilta vandens srove, bandžiau numalšinti skausmą. Pirštais, subadytais rožių spygliais, tekėjo vanduo. Tą akimirką supratau, kad bandau nuplauti skausmą, bet jis buvo ne fizinis. Viduje virė sumišę jausmai, nusivylimas savimi, vidus šaukė plikomas tuo viralu. Dar po mėnesio, pagaliau pasiekusi lovą po sunkių darbų dienų sekos, pravirkau, kūnas buvo toks sunkus, kad atrodė uždusiu, nebegalėjau pakelti net rankų nušluostyti ašaroms.

Kodėl apie tai rašau? Nes jaučiu, nes žinau, kad daugeliui žmonių nelengva, kad šviečiantys ekranai atima iš žmonių pilnavertį gyvenimą. Jie ima plaukti pasroviui ir tik paviršiumi, skubame ir lekiame paviršutiniškai žvelgdami į santykius, į darbus, į pažadus sau ir kitiems. O galiausiai skauda, nes jau nebesugebame atskirti tikrovės nuo miražo, kuriame atrodo viskas tobula ir kuriame mes turime būti tobuli.

Tikėtis, kad savaime viskas pasikeis, švelniai tariant, yra naivu. Naivu tikėtis, kad reikės mažai pastangų, kad vat šiandien nusprendus pasikeist, ryt atsikelsiu kaip nušvitęs, Ferrarį pardavęs, vienuolis ir eisiu savo gyvenimo keliu, kaip Jėzus vandeniu. Turėjau mesti šalin šitas mintis ir užuot dariusi vieno piršto mankštą ant savo telefono ekrano, pakelti sėdynę nuo sofos. Depresija, nerimas, liūdesys ir neviltis patys neišsisklaidys, kaip rudens rūkas pašildžius saulei. Privalėjau nustoti dangstyti juos tokiomis tuštumomis kaip – “ai, viskas praies”, “ai, po juodo, bus balta”, “ai, vyno taurė palengvins padėtį”. Kitas rytas išauš toks pat, kaip ir praeitas, jei netapsiu sąmoninga. Ir taip, tai nebus lengva. Kiekvieną dieną pažiūrėjusi į save vedrodyje suprantu, kad niekas nepasikeičia, po penkių minučių sąmoningo kvėpavimo. Kad palengvėjimas, po penkiolikos minučių pasivaikščiojimo gryname ore, gali taip pat lengvai dingti beplaunant grindis, indus ir skalbinius. Kad valanda meditacijos akimirksniu neatneša geresnių santykių, nes po mėnesio ir vėl susikivirčysime dėl smulkmenų lyg katės, pajutę pavasario šauksmą, nekalbėsime kaip jaučiamės, o tik belvitiškai badysime į vienas kitą pirštais, bijodami pažiūrėti į savo vidų. Nes vieno karto neužtenka, neužteks ir dviejų bei trijų. Reikės daugybės kartų po vieną. Minutės susijungs į valandas, dienos į metus. Kiekvienas bandymas susikibs rankomis ir taps metų išbandymu. Ir po metų niekas nevyks savaime. Bet bus lengviau. Prisijaukinu visa tai ir pamažu ima aiškėti, ką reiškai žodis disciplina. Nerimą pakeičia pasitikėjimas, pyktį – dėkingumas, iliuziją – gyvenimas čia ir dabar, nejaukią tylą – juokas, tuštumą užpildo artimųjų meilė.

Pusiausvyros vis dar ieškau. Kurdama  šeimos verslą turiu prižiūrėti Facebook ir Instagram paskyras, tačiau visada stebiu save, valau savo virtualę erdvę, lygiai taip pat kaip ir savo  aplinką. Bendrauju tik su tais, kurie man atneša džiaugsmo ir su kuriais norėčiau susitikti realiame gyvenime. Bet labiausiai man padėjo skaitymas, rytinė joga ir rebefingas, taip mano gyvenime atsirado ritmas. Kiekvieną dieną sveikinu saulę ir taip nešiojuosi gerą orą su savimi.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *