Kasdienybė. Būti labesne savimi

Socialiniuose tinkluose mes taip dažnai dalinamės tik atostogų nuotraukomis ir taip retai išdrįstame pasidalinti sunkiais išgyvenimais. Mes norėtume uždaryti savo silpnumą ir skausmą į neatrakinamą dėžutę. Suprantama, niekas nenori būti nei silpnas, nei įskaudintas. Taip būtų paprasta. Įdedi ir pamiršti. Anei jų kam prireiks, anei jų kas pasiges.

Šiandien bandau save surinkti tarp išsibarsčiusių žaislų, kojinių ir trupinių ant sofos. Bandau suprasti savo jausmus, suvaldyti emocijas. Bandau suprasti,  ką tokio man davė keturi gimimai.

Gimus ketvirtam netapau kantresnė. Slapčia padalinau kantrybę į tūkstančius gabalėlių ir pasėjau ją namų kampuose, sofos plyšiuose ir žaislų dėžėse. Ir vis viliuosi, kad tai padės neprarasti savitvardos siurbliuojant trupinius jau penktą kartą šiandien ir dešimtą kartą ryt bei braukiant trupinius nuo basų pėdų.

Gimus ketvirtam mano kūnas neįgijo jokių super galių. Man vis dar skauda, kai naktį užlipu ant nesurinkto LEGO, kai rauna plaukus ar matuoja akies gilumą pirštuku. Vis dar skauda širdį, kai jauti vienatvę ir  nuovargį po motinišku pienu aplaistytų, nemigos naktų.

Bet…

Gimus ketvirtam aš tapau tik labesnė. Aš vis dar tokia pat, bet tuo pačiu labesnė savyje ir tą būseną sunkiai galima nupasakoti. Tarp visų, visuomenės prikaišiojamų motiniškų stereotipų, aš leidžiu sau būti savimi. Ir silpna, ir su išsibarščiuse kantrybe, ir pikta, ir išprotėjusi, ir neatsakinga, ir laiminga savaip.

Vis dar mokausi, bet vis dažniau nustoju lyginti save su kitais ir matuotis svetimus batus, vis dažniau tampu atsparesnė patarimams, kurie brukami kaip vienintelė tiesa.

Ir taip drąsu tampa verkti, kai skauda, paprašyti pagalbos, kai sunku, dalintis tikru gyvenimu, potvyniais ir atoslūgiais, visiškai negalvojant, ką pagalvos virtualus pasaulis. Vis labiau svarbiomis tampa gyvos ašaros, neišmatuojami pokalbiai ir šventi patylėjimai. Tai tampa iškvėpimu ir įkvėpimu švaresnio, ramesnio ir lėtesnio gyvenimo.

Gimus ketvirtam ir aš pati gimiau ketvirtą kartą.

4 thoughts on “Kasdienybė. Būti labesne savimi

  1. Love love love love love….
    Šiandien iš pat ryto dainavom tokią dainą (čia ne jos žodžiais pradejau 🙂) dar vaikystėje išmoktą chore kažkokiam konkursui, bet turbūt vienintelė, kurią taip gerai pamenu…
    Mažos širdys maži norai mažų nykštukėlių
    Nuobodu ir nepatogu būti mažutėliu
    Gal atrodom mes keistai – dideli nykštukai
    Kas nenori nieko
    Tas yra mažiukas…

    Man čia tiek filosofijos. Kai būna tokia nuotaika, kad norisi apsikabinus pagalvę rėkti iki pamėlynavimo,giliai įkvėpiu ir padainuoju, nuima stresą ne tik man, bet ir mano mažiesiems draugams, nuo kurių kartais norisi bėgti kuo toliau, užsidaryti kuo giliau ir pabūti vienai tyloje be jokio garso.

    Gal atrodom mes keistai dideli nykštukai 😀

    1. Tokios savijautos priepuolius laikau tik pasekme to, kad prieš nusprendžiant tapti mama, manęs niekad niekas neapšvietė taip šviesiai, kaip dabar apšviečia mano vaikai.

  2. Nuostabiai išdėliotos mintys ir patirtys. Artima ir tikra… Tik tų patyrimų “po mano stogu” daug mažiau, nes teturiu vieną lakstantį uraganą ir antrą pakeliui.
    Ačiū, kad dalinatės!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *