Vaikų pamokos. Gyventi čia ir dabar.

Minkštai įsitaisau kamputyje ant sofos. Tikėdamasi ramiai sudėlioti mintis ir nuraminti galvoje besisukančius dialogus su savimi. Bet argi tai įmanoma?  Trečiasis A* būtinai spraudžiasi iš dešinio šono ir bando patogiai įsirangyti. Aš persikeliu į kitą sofos pusę. Pametu mintis. Gerai, dialogas galvoje liovėsi. Tai apie ką aš čia norėjau parašyti? – pradedu kalbėtis su tuščiu, naujo įrašo langu. Bet argi tai įmanoma? Trečiasis A apsigalvoja ir ima spraustis jau iš kairės pusės, spiegdamas man į ausį, kad įsileisčiau. Aš pralaimiu kovą ir atsisėdu per vidurį. Jis minutėlę pamąsto, pažiūri į mane, nulipa nuo sofos, susiranda lėkštėje patį riebiausią blyną ir vėl įsirango kuo arčiau manęs. Demonstratyviai užsikelia koją ant kojos ir nusprendžia atlikti joms blynų masažą.

Viduje kikenu. Manyje nesprogsta pykčio rūgštimi besitaškantis ego. (O juk galėtų.) Ko gero prieš keletą metų jis būtų taip ir padaręs, bet ne dabar. Tiesą pasakius džiaugiuosi, kad pagaliau galiu ramiai išgyventi tokias akimirkas, būti kūrybiniame procese ir tuo pačiu metu dalintis juo su savo vaikais. Aš žinau, tikrai būna, kai norisi tėkšti viską į sieną ir išeiti trenkus durimis.  Tik, kad gyvenimas be jų būtų toks nykus ir tuščias, kad čia pat atlikus kvėpavimo pratimą nusišypsau ir imu gyventi čia ir dabar. Tai vienintelis laikas kuriame turime gyventi ir aš stengiuosi apie tai priminti sau kiekvieną dieną. Savistaba ir disciplina tapo mano kasdienės palydovės ir jų dėka aš galiu kvėpuoti vis laisviau. Mano dienos pasidarė įdomesnės ir linksmesnės, man nebūna nuobodu, o  nepatogios situacijos nebeišmuša taip stipriai iš vėžių.

Kiekvienas gyvename tik tiek, kiek laiko mums suteikė Dievas, reiškiasi kiekvienam veiksmui atlikti turime ribotą ir tik jam skirtą laiką.

Vaikai visada apspinta mane, kai pradedu dirbti. Visai nesvarbu ką daryčiau, rašyčiau , skaityčiau ar fotografuočiau. Jiems tiesiog įdomu. Jie užduoda šimtus klausimų, ima daiktus man iš rankų, lenda į fotoaparato ekraną ir turiu leisti jiems tame dalyvauti. Jei negaliu, stengiuosi atidėti darbus vėlesniam laikui be pykčio, nuoskaudų ir gilių atsidusimų. Tik taip galiu skirti visą dėmesį jiems. Jų vaikystė tokia trumpa ir tai matau žiūrėdama į dvylikametę savo dukrą.   Kiekvienas gyvename tik tiek, kiek laiko mums suteikė Dievas, reiškiasi kiekvienam veiksmui atlikti ar akimirkai išgyventi turime ribotą ir tik tam skirtą laiką. Kol galime būti mamos būkime mamos, kai jiems to reikia, nes tas laikas prabėgs nenusakomai greitai. O kai galime, būkime tik sau, nes to taip pat mums reikia.  Kūrybiškai moters energijai reikia šaltinio iš kurio ji galėtų pasisemti jėgų ir atsinaujinti, kad galėtų vėl su šypsena rūpintis šeima ir namais. Todėl aš sau leidžiu išeiti vienai, kaip tai padariau praėjusį ketvirtadienį. Knygų ministerijoje paklausiau Sigitos iš Ten kur namai knygos pristatymo ir kaip jos knygos pavadinimas sako, įkvėpiau save gyventi taip kaip patinka. Man patiko knyga ir trumpos jos ir kitų žmonių namų istorijos. Džiaugiuosi, kad susipažinau su Sigita gyvai.

Todėl patariu pasidaryti “blynų masažą”, jei jau gavote tokį pasiūlymą iš savo mažojo, nes kito karto gali ir nebūti.

* Mini faktas. Visi mūsų vaikų vardai prasideda iš A raidės.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *