Kažkas naujo kasdienybėje

Visos dienos lyg viena. Man atrodo, kad kiekvieną dieną, tuo pačiu metu, vis pažiūriu į sustojusį laikrodį, kuris rodo tą pačią dvyliktą valandą. Minčių galvoje jau gerokai per daug. Lyg bičių spiečius įsimetęs į obelį, jos dūzgia ir ieško sau saugios vietos.
Patariu joms susirasti geresnę vietą ir saugiai persikelkit į pinterest’ą.

Namuose daugybė nebaigtų darbų. Nenuostabu. Namų šeimininkė pastaruoju metu šiek tiek išėjo iš rikiuotės ir vis imasi kažko naujo, niekaip nebaigdama senojo. Štai skalbyklėje, jau antra diena, manęs laukia išdžiūti norinti patalynė.  Ant palangės, nekantraudami, pro langą žiūri nebaigti lankstyti skalbiniai. Pametę galvas po lova trypčioja trupiniai. Aš praeinu, lyg pro nematomą, daiktais apkrautą komodą ir dėl to ji pasipučia įsižeidusi.

Prisipažinsiu, aš tikrai bandžiau surinktį naminį chaosą, išrūšiuoti ir surašyti į savaitės planą, bet nieko gero iš to neišėjo. Jau ketvirtadienį likusi plano dalis išbiro lyg smėlis pro pirštus. Penktadienį virtuvėje kvepėjo šviežių bulvių kugeliu ir ji man atleido dėl neišplautų indų kalbų, nuolat nakčiai paliekamų kriauklėje.

Šeštadienį nusprendžiau, kad man jau pakaks dykaduoniauti. Ėmiausi vėl kažko naujo. Pakeliui dar spėjau surikiuoti batus ir jie dabar galėjo žiūrėti į baltą sieną be veidrodžio, ir galvoti apie nieką. Taigi, kaire ranka stumdžiau vežimą, o dešinėje laikiau knygą ir skaičiau apie meną vogti ir kaip būti labiau atsakingai. Buvau įkvėpta ir ta proga nusilakavau nagus.

Ir visgi, aš nuoširdžiai bandau nepasimesti savo svajonėse lėkdama šviesos greičiu (nes kitu greičiu praktiškai nieko nespėčiau).

Savo norų sąrašą sutrumpinau iki keletos paprastų, bet vis dar sunkiai įgyvendinamų:

  • nepamiršti pavalgyti
  • išgerti kavą, kol neatvėso.

O čia tas, kažkas naujo, kurio vis imuosi. Ąžuolas. Septintos dienos portretas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *