Skrebinam. Kur ežiai gyvena…

Ežiai man primena mano senelio namus… Balti varteliai, geltonuojantys svarainiai ir šalia tvoros augantis maumedis, kurio dabar jau nebėra. Geltonai nudažytas namelis apsuptas vyšnių.  O kiek daug vyšnių! Nesuskaičiuojama galybė. Mes mylėjom vyšnias. Ne tik senelio, bet ir kaimynų 😀 Mylėjom ir graikišką riešutą, kurį kartą nugriaužė ožkos.
-Velnio gyvulys, – sakydavo senelis: – lipa tvorom ir stogais….
Namo veidas įsikniaubęs į žalią vynuogės antklodę. Baltos durys su nedideliais langeliais. Veranda prikrauta batų ir stiklainių… Burzgiantis senas šaldytuvas…
Virtuvės kampe senutė aprūdijusi kriauklė su variniu kraneliu, iš kurio lašėdavo vanduo, kuris laikui bėgant rudai nudažydavo kriauklės vidurį. Prie tos pačios kriauklės, išsirikiavę eilute, vienas po kito, šlapindavome batoną ir barstydavome cukrumi. Tėtis pasakojo, kad kai jis buvo mažas, darydavo lygiai tą patį, o cukruotą batoną keisdavo į saldainius…
Virš krosnies pakabinta rūbų džiovykla, pilna skalbinių, o pati krosnis apkrauta aprūkusiai puodais, keptuvėmis ir įvairiais rakandais…
Virtuvė buvo mūsų žaidimų, darbų ir pasisėdėjimų centras. Miglotai, bet su kažkokiu nepaaiškinamu įspūdžiu pamenu, kad kartais, vakarais, prie virtuvės durų, iš negilios metalinės lėkštelės, lakindavom ežiuką. Mažą, spygliuotą kamuolį laikydavau rankose su nenusakomu pasididžiavimu. Tas prisiminimas, man kartais panašus į sapną, į stebuklingą pasaką…
Imu galvoti, kad viskas kas vyko senelio namuose,  jam būnant su mumis, buvo pasakiški burtai…

 

kur-eiai-gyvena_8049808517_o

3 thoughts on “Skrebinam. Kur ežiai gyvena…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *