Rozmarinų kvapo kvietimai.


Perbraukiu ranka palangę. Kilstelėju. Dulkės. Reiktų nušluostyti. Bet dar ne šiandien. Išrikiuoti eilutėje ten dar guli rozmarinai. Reiks viską nuimti, o tada vėl sudėti. Ir tada jau bus nebe taip.

Savo kūrybinį procesą išgyvenu stipriai. Nuo pirmo elektroninio laiško ar telefono skambučio iki tol, kol šluostydama dulkes namuose surenku paskutines popieriaus šiukšleles, nusiridenusius karoliukus ar išsimėčiusius džiovintus augalus… Niekada nesitvarkau iškart. Niekada! Dėl tos priežasties ir bumba ant manęs. Nepiktybiškai… Tiesiog iš įpročio 🙂
O aš kitaip nemoku. Apsikuičiu lig ausų, dažnai kambaryje nėra net kojos kur padėti. Girdžiu tylų klausimą: ” O tuos rozmarinus likusius mes valgysim, ar čia jie taip ir gulės?”
O aš negaliu jų pajudinti. Priėjusi pauostau. Giliai įkvepiu. Ne šitų nevalgysim, šie – mano įkvėpimo šaltinis.
Lig šiol namuose sklando rozmarinų kvapas. Jų visur: ant palangės, šaldytuve, vienas kitas pamirštas tarp popierėlių… Kvapas, kuris užburia, skonis, kuris praturtina… Žmonės. Nepaprasti. Spindinčiomis akimis, mylinčiomis širdimis, su šypsena lūpose…Niekada nieko nepažinsi lig galo. Ir nereikia. Gyvenime vadovaujamės pirmu įspūdžiu, intuicija, o tai tikrasis jausmas, paliekantis antspaudą širdyje, skonį burnoje ir kvapą aplinkoje. Štai tokia šių kvietimų istorija.

Kiekviena detalė apgalvota lig smulkmenų ir paliesta rankų šilumos.

4 thoughts on “Rozmarinų kvapo kvietimai.

  1. Paskaitau tavo pasakojimus, pažiūriu į nuotraukas – nors imk ir tuokis iš naujo. Kad ir mums sukurtum kažką tokio jaukaus ir stebuklingo. Žodžiu, pasisekė tiems, kas jus surado. Ir kas dar suras. 😉

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *