Skrebukas. Aš myliu tave.

jpg_5553316786_o

Kartais norisi bėgti laukais, stogais ir medžių viršūnėm… Kada? Kai trūksta kantrybė!!!
Kodėl? Todėl, kad apsistatai save sienom, lentynom ir įvairiais beprotiškais reikalavimais sau. Tarsi norėtum, kad pasaulis būtų idealus, bet žemė gi ne idealiai apvali… Tada imi ir perkrauni savo nedidukę prikimštą spamo galvą. Ir kai iš naujo įsijungi, supranti, kad blogi dalykai taip pat gali būti geri, o viskas priklauso nuo tavo požiūrio į situaciją.
Juk jei vaikas rėkia, tai dar nereiškia, kad jis ožiuojasi, gal pagaliau reiktų įsijungti klausą ir paklausyti. Nuoširdžiai, be jokių bet, nesuprantu, negalima ir t.t. ir pan. Gal pagaliau reikia apkabinti, pabūti šalia, mesti kasdieninius beprasmiškus darbus ir nedirbti 18 val/parą. Na negi jie kur pabėgs?
Pasidžiaugti akimirka. Kiekviena. Pažiūrėti į viską kitaip….
…kai mėtomi žaislai, kai verkiama, kai kas nors sudūžta, suplyšta, susigadina. Kai negirdima, nenorima, nedaroma. Kai vyksta ne taip, kaip tikiesi…
Atrasti, pastebėti, suprasti ir nusišypsoti.
Pasijuokti, nes niekas taip negydo kaip juokas…
Pašokti, nes niekas taip neatpalaiduoja, kaip šokis…
Mylėti, kiekvieną… Mylėti vienas kitą….
Mylėti nuoširdžiai…

5 thoughts on “Skrebukas. Aš myliu tave.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *