…kur dingo mano Rūgpienių kaimas?….

Vis dar bandau paneigti posakį, kas laikinai – tas amžinai… o namie vis daugiau daiktų ir darbų kurie pakrapštyti ten, pakrapštyti šen. Vasara išbėgo pasikaišiusi sijoną, o aš net nespėjau su ja atsisveikinti.

Kai už nugaros cypauja, klykauja vaikai, norisi kišti galvą į smėlį arba pabėgti… prie kokios jūros, kurios jau senai nemačiau.
Kur mano atostogos?  Kur mano Rūgpienių kaimas? Ech.. atsimenu tas beprotiškai nuostabias vasaras… nubraižytas blauzdas iki kraujo šienapjūtės metu… pėdas įmintas į kokį minkštą šiltą… (garsiai nesakysiu ką 😀 ) bet bėgant parvyti karvių pasitaikydavo visko. Kartą atsimenu užpykdžiau aviną lankoje ir baisiai gyniausi dideliu vos pakeliamu akmeniu. Iki didelės baimės daug netrūko, skuodžiau namo, kad net takelis dulkėjo. Ravėdavom runkelius, morkas ir pupas… Valgydavom braškes ir bijodavom bičių. Vakarais lankoje stebėdavom bėgančius zuikius, lapes, o kartais pasitaikydavo ir briedžių. Jų neužmiršiu niekada.

Kažkuri vasara buvo gausi giminių susitikimų. Šokom dainavom, juokavom… prisiminėm ir susipažinom. Pasiilgau.

Dar labiau pasiilgau jūros. Dar tada kai buvom jauni ir gražūs 😀 su vyru ir draugais nulėkėm paskutinėmis vasaros dienom prie jūros ir nuoširdžiai “pražvengėm” tris dienas. Nežinau iš ko mes tada juokėmės, bet laikas buvo nuostabus… tada dar nebuvo gėda ir nuogiems pasikepinti ant saulutės…. o paskutinį vakarą prisirinkau pilną kuprinę akmenų…


…vyras tada mane be proto mylėjo ir nešė tą kuprinę…

Laikui bėgant viskas taip pasikeičia ir taip gera būna tai prisiminti. Ypač kai lieki dviese tyloj arba su artimais draugais ir gali apie tai pakalbėti be paslapčių 🙂

O ši vasara kažkur dingo… žinau, darbas vijo darbą ir vasarai nusibodo laukti…užtat neišdildomai prisiminsiu žmones kuriuos dabar matau tik “feisbuke”… prisiminsiu tuos, kuriuos stebėjau pro stiklą…tuos kurie man šypsojosi nuoširdžiai iki paskutinės minutės…

Buvo karšta…buvo lietaus…mažai obuolių…daug grybų…bet gal tai “užskaitom” rudeniui?

4 thoughts on “…kur dingo mano Rūgpienių kaimas?….

  1. gražiai paskaičiau ir pažiūrėjau prisiminimus apie vaikystės vasaras… prisiminiau ir savas, ypač leistas kaime, įsisukant į žirnių laukus, šokinėjimus ant šieno bei šėliones su tokių pačių vasaras kaime leidžiančių vaikų "chebra" 🙂

  2. Jauku … 🙂
    Vaikystės prisiminimai tokie pažįstami… 🙂
    O vasaros turbūt vis greičiau dingsta su kiekvienais metais…
    Tačiau, kad ir kaip greitai dingsta, be galo malonu atsisukti atgal karts nuo karto ir pasižiūrėt kuo gyvenam dešimties metų, keturiolikos, dvidešimties… trisdešimties…

    gražus gyvenimas…

  3. Kaip smagu skaityti taip šiltai sudėliotus žodžius..tie vasarų prisiminimai – tarsi ir mano pačios 🙂 net ir avinas, tik man tai kliuvo nuojo…į minkštąją su kakta stipria.. Ačiū Dievui – ragų neturėjo, bet tą pulkelį baltapūkių nuo tol lenkdavau puskilometriu…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *